Šiandien žiūrėdami Monikos fotosesiją, kurioje matėme, kaip ji fotografuoja save, kaip jos fotografijose matome Rimgaudą, atiduodame pagarbą abiems. Jei Monika ir Rimgaudas leis, įdėsime kažką į blogą, bet dabar nepamirškime, kad po kreidos ir gipso miltų fotosesijos, po kurios Rimgaudas grįžo namo baltas kaip popierius, visų tądien fotografavusių darbai turi būti PUIKŪS. Kitokių net nežiūrėsim :) Rimgaudo kantrybei statom paminklą :)
Kaip ir kalbėjom, pozavimas, darbas su modeliu – tikrai slidi ir plati tema. Labai daug čia visokiausių ne tik vizualių, bet ir psichologinių dalykėlių. Visus užkabina nepozuojatis akių žvilgsnis. Kaip „pagauti“ tą tikrą, nesuvaidintą, nesaldžią ir nepersūdytą emociją?
Va imam ir pabandom kitą sykį pamokų metu pasikalbėti, ką kiekvienas pajautė, žiūrėdamas į Jill Greenberg verkiančių vaikų fotografijas. Kas čia tikra, o kas netikra? :

Jill Greenberg
Daugiau fotografijų su lietuvišku tekstu rasite ČIA>
Būtų labai smagu, jei šiam pokalbiui rastumėte ir atsineštumėte fotografijų, kuriose, jūsų manymu, pernelyg daug pozavimo ar kuriose labai paperka natūralumas, tikrumas.