Kovo 30 d., pirmadienį, internete įvyks pirmasis lietuviško nekomercinio kino seansas.
Nemokamai interneto erdvėje pažiūrėti trumpametražį režisierės Jūratės Samulionytės filmą “Nerutina” kviečia Vilniaus tarptautinis kino festivalis “Kino pavasaris”. „Suprantame, kad ne visi turi galimybę aplankyti festivalio filmus darbo valandomis arba vakare. Todėl nusprendėme organizuoti virtualų kino seansą tiems, kurie gali rasti laiko pažiūrėti filmą su kolegomis per pietų pertrauką darbe, bei tiems, kurie filmą pasižiūrės vakare užmigdę vaikus. Kitaip tariant, kalnas ateis pas Mahometą, o ne atvirkščiai“, – žaismingai unikalų projektą pristato „Kino pavasario“ vykdantysis direktorius Algirdas Ramaška. Entuziastingai projektą sutiko ir trumpametražio filmo režisierė J.Samulionytė. Ji džiaugėsi, kad filmą internetu turės progą pamatyti daugiau žiūrovų. „Nemažai žmonių kartais jaučiasi patekę į monotonijos pinkles. Žiūrint filmą, jie galės iš jų ištrūkti, ar bent jau pamąstyti, kaip tai padaryti. Būtent apie bėgimą nuo rutinos ir yra mano kūrinys“, – sako J.Samulionytė. „Nerutina“ – tai pirmasis fotofilmas Lietuvoje, sudėliotas iš 80 000 fotokadrų. Filme pasakojama apie pusamžį biuro darbuotoją Henriką, kurio darbas – nesibaigianti rutina, besikartojantys veiksmai, mechaninių įrengimų ritmas. Jis vienišius, gyvenantis slaptame ir spalvingame savo daiktų pasaulyje. 15 min. trukmės filmas internetu bus transliuojamas du kartus.
Pirmojo kino seanso internete pradžia – 14 val., antrojo – 22 valandą. Abiejų seansų metu filmas bus rodomas maždaug pusvalandį, todėl prisijungti ir pažiūrėti jį bus galima per 20 min. nuo seanso pradžios. Filmą bus galima pamatyti interneto adresu kinopavasaris.lt, paspaudus reklaminį skydelį „Pirmasis virtualusis kino seansas Lietuvoje“ arba penki.tv/nerutina. Filmą „Nerutina“ galės pažiūrėti ir „Skynet“ interneto vartotojai bei interaktyvios televizijos „Penki TV“ klientai (jie filmą matys 33-iuoju kanalu). Šio projekto įgyvendinimu rūpinasi bendrovė „Penkių kontinentų“ Komunikacijų centras.
Informacija iš www.kinopavasaris.lt
(dokumentikos fragmentų, montuotų siurrealių scenų, animacijos, meninikės fotografijų ir t.t ) sužinome, kad būdama vaiku, meninkė visiškai nekalbėjo. Filme teigiama, kad greičiausiai jos nebylumas – pasėkmė itin gerai išvystytos fotografinės atminties, kuri išblėso vos tik jai prabilus (pirmuosius žodžius „Ar tai aš?“ ji ištarė būdama 8nerių, pamačiusi savo fotografiją). Praradusi savo unikalią atmintį, Lindsay tenorėjo ją susigrąžinti ir „tapo fotokamera“ – savo burną pradėjo naudoti kaip pinholą: savo kūną naudojo kaip tikslų diafragm0s, užtvaro ir stovo derinį. (visa meninkės kūryba apipinta tam tikro misticizmo: Seers įkūnijo savo alter ego į dvigalvę lėlę, kurios burnoje taip pat buvo paslėptas fotoaparatas. Lėlės akys ir galvos nuolat judėdavo ir kai žiūrovas mažiausiai tikėdavosi, atsiverdavo jų abiejų burnos, ir žiūrovas būdavo nufotografuojamas. Išryškinta fotografija būdavo eksponuojama parodoje.) Brandesnio amžiaus, ir sukaupusi daugiau patirties, po apsilankymo gimtinėje, Lindsay persikūnijo į „projektorių“ ir pradėjo skleisti vaizdus. Filme daug kalbama apie keliones ir savęs pažinimą jų metu. Labiausiai įsiminė sakinys, kad kelionės jai buvo ne tokia pati smagi ir džiaugsminga patirtis, kaip daugumai. Ji keliavo ne tam, kad pamatytų naujas šalis ar pažintu naujus žmones. Kelionės jai buvo kūryba ir darbas, o svarbiausia – savo vienišumo išraiška.
