Mielieji, šiąnakt palieku ūkanų šalį. Nežinau, kur važiuoju – lyg ir lankyti bičiulio, per Vokietiją į Amsterdamą. Bet kas žino, kaip viskas pasisuks. Tikslu tik tai, kad balandžio 1-osios pokštu atsirasiu kaimyninėje Latvijoje, o kitądien džiūgausiu pavasarėjančiomis Vilniaus kalvomis. Ir šviesiai tikiu, kad kitą savaitę sugebėsime pasimatyti, ir iš keisto internetinio rašto virsiu apčiuopiamu žmogumi. Bet kol kas – truputį apie Lindsay Seers kūrybą.

Autorės darbus mačiau pati jau minėtoje parodoje ALTERMODERN ir puikioje galerijoje šalia pat namų. Taip pat perskaičiau It Has To Be This Way parodai skirtą knygą.
Extramission 6 (Black Maria) 2009 – pseudo-dokumentinis, autobiografinis ir gana siurrealistinis filmas apie Lindsay Seers kūrybinį gyvenimą, rodomas Tomo Edisono pirmosios kino studijos modelyje – 1893 metų pastate, kuriame įvyko fotografijos virsmas judančiu atvaizdu – filmu. Iš pateiktos medžiagos
(dokumentikos fragmentų, montuotų siurrealių scenų, animacijos, meninikės fotografijų ir t.t ) sužinome, kad būdama vaiku, meninkė visiškai nekalbėjo. Filme teigiama, kad greičiausiai jos nebylumas – pasėkmė itin gerai išvystytos fotografinės atminties, kuri išblėso vos tik jai prabilus (pirmuosius žodžius „Ar tai aš?“ ji ištarė būdama 8nerių, pamačiusi savo fotografiją). Praradusi savo unikalią atmintį, Lindsay tenorėjo ją susigrąžinti ir „tapo fotokamera“ – savo burną pradėjo naudoti kaip pinholą: savo kūną naudojo kaip tikslų diafragm0s, užtvaro ir stovo derinį. (visa meninkės kūryba apipinta tam tikro misticizmo: Seers įkūnijo savo alter ego į dvigalvę lėlę, kurios burnoje taip pat buvo paslėptas fotoaparatas. Lėlės akys ir galvos nuolat judėdavo ir kai žiūrovas mažiausiai tikėdavosi, atsiverdavo jų abiejų burnos, ir žiūrovas būdavo nufotografuojamas. Išryškinta fotografija būdavo eksponuojama parodoje.) Brandesnio amžiaus, ir sukaupusi daugiau patirties, po apsilankymo gimtinėje, Lindsay persikūnijo į „projektorių“ ir pradėjo skleisti vaizdus. Filme daug kalbama apie keliones ir savęs pažinimą jų metu. Labiausiai įsiminė sakinys, kad kelionės jai buvo ne tokia pati smagi ir džiaugsminga patirtis, kaip daugumai. Ji keliavo ne tam, kad pamatytų naujas šalis ar pažintu naujus žmones. Kelionės jai buvo kūryba ir darbas, o svarbiausia – savo vienišumo išraiška.
Įdomu tai, kad savo kūną ji naudojo kaip fotokamerą, o gyvenimą ir keliones – kaip tiriamąją medžiagą. Keli fotografiniai Seers darbai :


Naujausias Seers darbas – video instaliacija apie jos tragiško likimo seserį, praradusią atmintį ir bandančią iš naujo atrasti save. Biografiniais (arba pseudo-biografiniais!) faktais paremti 2 filmai apie Christine Parkes, kuriuose pateikiami interviu su ją pažinojusiais žmonėmis, laiškai, Christine dienoraščiai ir fotografijos. Po paslaptingo sesers dingimo, Seers leidžiasi į kelionę po Christine lankytas vietas ir bando atsekti jos pražūties priežastis. Pasakojimas kupinas mistikos, keistų faktų apie Švedijos karalienės Christine gyvenimą, su kuriuo pasakojimo herojė save tapatino.. Parodos dalis – knyga „It Has To Be This Way“, kurioje visa istorija pateikiama artimųjų laiškais ir pačios Seers komentarais ir nuotraukomis. Vis dėlto knygos pradžioje įspaustas įrašas, kurio netikslus vertimas -Visi šio pasakojimo veikėjai yra fiktyvūs. Bet koks panašumas į gyvus ar mirusius asmenis yra visiškai atsitiktinis. Jei panašumas egzistuoja – tai jokiu būdu ne tyčinis aktas. O knygos pabaigos įrašas byloja štai ką: Šio teksto sąlyga – viskas turi būti tiek pat tikra, kiek ir „fotografinė tiesa“, t.y. kad viskas privalo turėti ryšį su įvykiais, galėjusiais nutikti vienu ar kitu būdu. Tai kas gi yra tiesa? pirmasis ar paskutinis puslapis? Seers kūryba ar gyvenimas? Ar ši istorija – tiesa? Ar mūsų visų bylojamos istorijos – tiesa? Kas yra mūsų pasakojamos gyvenimo istorijos?
Christine susikūrė savo naują gyvenimą iš senų fotografijų, nieko nežinodama apie jas. Nežinodama jose atvaizduotų žmonių. Tai kelionė ir atradimai. Fotografijas ji naudojo kaip žemėlapį ir kelrodį.
Ką gali pasakyti jūsų pačių fotografiniai archyvai?
Ar skiriasi tai, ką jie byloja jums patiems, ir kaip į juos reaguoja svetimi?
Tokie du klausimai šiam savaitgaliui. Pasirauskite pamirštuose archyvuose. Ir pažvelkite į tuos, kuriuos kruopščiai ruošiate draugams, vaikams ir anūkams. Jei tokius turite, ką norite jais pasakyti? Ar tai, ką sakote – tiesa? Ar tai turi būti tiesa? Ir pagaliau, kas yra fotografinė tiesa?
puikių jums dienų, iki susimatymo!