JOHN MENICK filmų paroda

by

JOHN MENICK

2008 10 10 – 2008 10 30 
Tulips & Roses, Gaono g. 10, Vilnius 
Atidarymas ir susitikimas su menininku: 2008 10 10 – 19:00   

Tulips & Roses galerija džiaugiasi pristatydama John Menick filmų parodą. 

Klausimai John Menick 

Tavo darbus sunku kategorizuoti. Tu kuri filmus, kurie vienu ar kitu būdu naudoja kitus filmus (ar pačią kinematografiją) kaip medžiagą. Tu esi žiūrovas, kuris tampa įsiveržėliu – kuris gyvena abejose ekrano pusėse tuo pat metu. Arba galbūt tu esi pražuvęs detektyvas? Ar esi skaitęs J. L. Borgeso novelę “Mirtis ir kompasas“? 

Man tikriausiai bus sunku kalbėti apie Borgesą, nes jau daug metų nesu skaitęs jo darbų. Nemanau, kad jis mane smarkiai įtakojo. Aš labai mėgstu jo darbus, bet yra skirtumas tarp žavėjimosi ir įtakos. Vis dėlto, jaučiu, kad Borgesas tam tikra prasme įtakojo visus menininkus bei rašytojus, netgi muilo operų scenarijų kūrėjus ir bibliotekų architektus. Teisingai sakoma, kad jis kažkokiu būdu iš anksto numatė ir įkūnijo mūsų laikmetį. Ir padarė tai būdamas sąlyginėje kultūrinėje periferijoje. Jis buvo vienišas bibliotekininkas Buenos Airėse, tačiau ateitį nuspėjo geriau nei mokslinės fantastikos rašytojai, gaunantys informaciją iš NASA. Nesu tikras, kaip jam tai pavyko. Tikriausiai tai parodo, kad platus apsiskaitymas gali kompensuoti patirčių neturėjimą. Tai jau skamba borgesiškai. Vienas dalykas, kuris mane visuomet domino Borgeso kūryboje, tai jo gebėjimas rašyti istorijas lyg iš skaitytojo pozicijos. Stipriausi jo kūriniai yra paraliteratūriniai – esė, fiktyvios recenzijos bei istorinės apybraižos. Mano kuriami video darbai nėra apie knygas, o apie filmus, kinomaniją. Mano video darbai gimsta iš tam tikros kinomanijos formos. Tai lyg kino kritika, atliekama kitomis priemonėmis. Gal dėl to tu mane ir pavadinai “žiūrovu, kuris tampa įsiveržėliu“. Manau, kad žiūrovas nėra pasyvus informacijos gavėjas. Žiūrovai nuolatos transformuoja tai, ką mato, į savo medžiagą. Tačiau net ir ši mintis neišsemia žiūrovo-autoriaus santykių sudėtingumo. Jei taip būtų, aš tikriausiai užsiimčiau kuo nors kitu. 
(Beje, Borgesas kurį laiką dirbo kino apžvalgininku. Jis parašė labai juokingą “King Kongo“ recenziją. Borgesas nekentė šio filmo. Susirask šią recenziją, jei gali. Jis tikriausiai yra vienintelis žmogus, nekentęs “King Kongo“.)

Kas yra McGuffin? 

Štai tiesmukas ir pedantiškas atsakymas: McGuffin yra tam tikras objektas filme, apie kurį visi kalba ir kurio visi geidžia, tačiau kuris egzistuoja vien tam, kad skatintų veiksmą. Filmuose apie šnipus klasikinisMcGuffin pavyzdys yra “slaptieji dokumentai“. Šį terminą išrado Hitchcockas. 
Manau, šį klausimą užduodi todėl, kad dingęs žmogus mano filme “Disappearance“ yra tam tikras McGuffin, tačiau iš tiesų jis turi kitą tikslą. Nesu naratyvinio siužeto rašytojas, todėl neturiu jokio reikalo skatinti veiksmą. Man McGuffin yra produktyvus blaškymasis. Blaškytis moku tikrai gerai – turiu realizuoti projektą A, tačiau galiausiai jo vengdamas realizuoju projektą B. Tai ganėtinai panašus procesas. Prasmės kūrimas tampa didžiuliu lankstu. Tačiau dėl kažkokios keistos priežasties man reikalinga ši kelionė. 

Ar pastebėjai tą žmogų, kuris visą dieną tave sekiojo prieš kelias dienas? 

Įdomu, kiek žmonių nustebtų sužinoję, kad yra sekami. Didžioji dalis mūsų internetinių pervedimų yra archyvuojami, informacija surenkama. Mūsų kreditų istorijos, bent jau Jungtinėse Valstijose, mus apibrėžia. Didelė dalis didmiesčių yra padengta viešomis ir privačiomis stebėjimo kameromis. Keisčiausia yra tai, kad mes puikiausiai jaučiamės stebimi. Mes linkę dalintis savo gyvenimais dėl tam tikrų dalykų, pavyzdžiui, saugumo arba nemokamo siuntų pristatymo. Nemanau, jog daug žmonių vengia Google naršyklės todėl, kad ji seka visas mūsų užklausas. Taip pat niekas nesirengia atsikratyti kreditinių kortelių. Tad kodėl nebūti sekamam visą dieną? Tai daug asmeniškiau nei tiesiog personalinių duomenų rinkimas. Tai beveik pamalonina. 

Ar būtina sudaužyti laikrodį tam, kad patirtum laiką? 

Nustojau nešioti laikrodį prieš beveik dešimt metų. Neatmenu, kada tiksliai, bet atsimenu kodėl: pastebėjau, kad nuolatos žiūriu į laikrodį važiuodamas metro ir rūpinuosi, kada pasieksiu kelionės tikslą. Tai buvo absurdiška. Juk negalėjau judėti greičiau už traukinį. Tai kam reikalingas laikrodis? Tai tik nerimą kurianti mašina. Tada jį ir išmečiau. Tuo metu dirbau kontoroje, tad prieš mane būdavo bent du ar trys laikrodžiai. Kelis laikrodžius turėjau namuose. Nuo jų nepabėgsi. Tai kam dar nešioti laikrodį ant rankos? 
Juokingiausia tai, kad esu neįtikėtinai punktualus – netgi be laikrodžio. Nemanau, jog laikrodžiai turi kažką bendro su laiko patirtimi. Jie yra tiesiog disciplinavimo įrenginiai. Kurį laiką panešiojęs laikrodį sunkiai begali nuo jo pabėgti. Bijau, kad norint atsikratyti šio siaubingo šeimininko reikia kur kas daugiau, nei vien jį sudaužyti. 

Aš bandžiau patyrinėti tariamą faktą, kad Nietzsche naudojo spausdinimo mašinėlę rašydamas paskutinius savo darbus. Pasirodo, sesė nupirko jam Malling-Hansen rašymo kamuolį 1882-aisiais metais. Nietzsche naudojo šią keistą mašiną (kuri man primena žmogaus smegenis) užsimerkęs, nes buvo jau beveik aklas. Niekas nežino kodėl, tačiau jis niekuomet nebuvo iki galo patenkintas šiuo aparatu. Galbūt todėl, kad mašinėlė spausdino tik didžiosiomis raidėmis, galbūt todėl, kad ji buvo ergonomiškai nepatogi. Sakoma, kad Nietzsche kartą rašė draugui: “Mūsų rašymo įranga iš dalies formuoja mūsų mintis“. Įdomu, ar šią mintį jis užrašė ranka. Blogoji reikalo dalis yra ta, jog nebežinau, koks yra mano klausimas tau… 

Man patinka gandas apie Nietzsche filme “Hearsay“, nes kartais rašytojai yra skirstomi į tuos, kurie rašo ranka (Dickensas, Proustas) ir tuos, kurie spausdina mašinėlėmis (Burroughs, Gaddis). Tai idiotiškas žaidimas, nes beveik neįmanoma šitaip klasifikuoti rašytojų, tačiau, manau, niekas neįsivaizduotų Nietzsches barškinančio puslapius mašinėle. 
Aš, kaip ir beveik visi mes, spausdinu kompiuteriu. Beveik nerašau ranka. Mano rašysena siaubinga. Kartais svarstau, jog turėčiau ją tobulinti – tarsi sugrįžti į pradinę mokyklą. Esu girdėjęs apie žmones, kurie panorėję gali pakeisti savo rašyseną. Jie tiesiog ima ir vieną dieną nusprendžia, kad rašys kitaip. Arba galbūt ima rašyti kita ranka. Tokie žmonės mane žavi. Norėčiau taip sugebėti. Manau, kad tie žmonės tiki, kad rašysenos pakeitimas pakeis ir jų mąstyseną. Tai tarsi tikėti, kad šypsojimasis gali padaryti mus laimingais. Taip pat tai primena tuos kriminologus, kurie tikėjo, kad 
galima atpažinti žmogų iš jo rašysenos. Regis, rašymas ranka yra mirštanti technologija. Ji nebereikalinga niekam, išskyrus pasirašyti čekius. 

— 
John Menick yra gimęs 1976 metais, šiuo metu gyvena ir dirba Brukline, Niujorke. Menininkas yra dalyvavęs personalinėse bei grupinėse parodose La Maison Rouge, Palais de Tokyo Paryžiuje, New Museum, Artist’s Space Niujorke, Argos centre Briuselyje bei kitur. 

http://blog.johnmenick.com/

_

Reklama

Žymos: , , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: