LUNI Vilnius 2009 10 08: Alvydas Lukys. Tai kas gi ta fotografija?

by

Paskaitos apie fotografiją garso įrašą galite rasti ir klausytis ČIA>

Alvydas Lukys gimė 1958 m. lapkričio 4 d. Šiauliuose. 1984 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar Gedimino technikos universitetas). Nuo 1990 m. dirba Vilniaus dailės akademijos dėstytoju, nuo 1997 m. – Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros (iki 2000 m. Fotografijos ir videomeno katedra) vedėju, nuo 2007 m. -– profesorius. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys (nuo 1984 m.). Gyvena ir kuria Vilniuje. Autorius, pradėjęs kūrybą XX a. devintajame dešimtmetyje, eksperimentuoja su įvairiomis medijos meno priemonėmis, tiria šviesos ir fotografinės medžiagos sąveiką bei jos kaitą, apmąsto laiko dimensijos išraišką kūrinyje.

Fotografija man yra „mąstymas vaizdais“, tam tikra vaizdų filosofija. Tiksliau, filosofavimas, nes filosofija turi mokslinį atspalvį, o čia kalba apie meną. Man svarbu priemonės ir idėjos santykis, svarbu, kad fotografijos perteiktų, jog tai jau kažkur patirta. Patirta nebūtinai gyvenime.

Tiek metų fotografuodamas pradedu matyti, kad vaizdų konstrukcijų nėra labai daug, kad tipinių situacijų skaičius yra apibrėžtas. Todėl tipines situacijas bandau perteikti visai kitomis priemonėmis – fotografuoju mobiliuoju telefonu. Telefoninės fotografijos turi kažkokį netikėtumą – jomis padarytas vaizdas yra apibendrintas. Tradicinė fotografija ypatinga tuo, kad ji labai aiškiai perteikia faktūrą – iš to ir atsiranda tam tikras realybės jausmas, o telefonu nufotografuotas vaizdas to neturi, jis yra miglotas.

Kai pasižiūriu, nuo ko pradėjau, tai dabar atrodo naivokai, nes man tada rūpėjo vaizdas kaip kažkoks paveikslas, kaip baigtinis daiktas. Dabar aš taip negalvoju. Vaizdas nėra baigtinis. Jis yra visą laiką kintantis – tai priklauso nuo suvokėjo, nuo jo patirties. Dėl to labai svarbu kalbėti fotokalba – kitaip nepavadinsi – neveltui daugelis filosofų, mokslininkų, dirbusių su fotografuotu vaizdu, vartojo sąvokas photospeak arba photolanguage. Fotokalba irgi turi tam tikrą gramatiką, be kurios yra palaida bala, ir tiek. Iš tikrųjų ne patys vaizdai, o vaizdų sekos turi tą gramatiką, nes kartais vaizdas gali būti blogai komponuotas, bet tam tikroje situacijoje tas nekomponuotas vaizdas gali būti intensyvesnis ir daugiau pasakantis, negu aiškiai sutvarkyta kompozicija, kuri gali būti visiškai neįdomi. Vienas iš pirmųjų tas taisykles pradėjo laužyti amerikietis Eaglestonas, su kuriuo susijęs terminas snapshop – tai lyg atsitiktiniu žvilgsniu pamatyta situacija. Jis atsisakė klasikinių komponavimo formų, bet tada susiformavo kita, „eaglestoniškoji“ kompozicija. Iš tikrųjų nėra tokio galutinio rezultato – štai jums tobula fotografija. Jeigu taip būtų, tai seniai visi tobulieji meno kūriniai būtų padaryti, niekas toliau nebesivystytų.

Mane visada kaltino, kad aš esu kažkoks fotografijos konceptualistas. Iš tikrųjų man labai dažnai svarbu sumanymas. Aš iš viso nemanau, kad profesionalus fotografas turi fotografuoti ryškiai. Tai yra filosofinis klausimas. Man labiau rūpi vaizdų kalba, o ne ryškiai padaryta nuotrauka. Į fotografiją žiūriu laisvai – tiesiog kaip į optiškai sukonstruotą vaizdą. Man nelabai svarbu, kuo jis padarytas – be jokio objektyvo, per adatos skylutę, telefonu ar kažkokia ypatinga kamera. Kiekviena priemonė turi savo savybes, tų savybių rinkinius, suteikia kažkokias galimybes, kuriomis tu ir naudojiesi.

(Iš Alvydo Lukio interviu „Tikėti kitokia fotografija“ – „Parkas“, 2007)

Reklama

Žymos: ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: