Balandžio 13 d. (penktadienį) Klaipėdos fotografijos galerijoje (Tomo g. 7) ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Aukštoji g. 1/Didžioji Vandens g. 2) LFS Klaipėdos skyrius pristatė fotografijų parodą KITI 3.
Prieš tris metus startavusio projekto KITI tikslas ir šiandien išlieka tas pats – suvienyti nūdienos fotografus, suteikti nežinomiems ar mažai žinomiems kūrėjams galimybę prisistatyti parodinėje erdvėje, taip palengvinant jų įsiliejimą į jau susiformavusį fotografijos menininkų sluoksnį. Kita vertus, šiuo projektu siekiama praplėsti tradicinės fotografijos ribas, atkreipti dėmesį į gretutinius uostamiesčio fotografijos reiškinius, suteikiant naujų impulsų ar ryškesnių korekcijų nusistovėjusiai Klaipėdos fotografijos sampratai.
Trečią kartą vykstančiame projekte, kaip ir ankstesniuose – fotografų, kurie dar tik žengia į fotografijos meną, darbai. Pagrindiniai autorių atrankos kriterijai – aktyvi kūrybinė veikla ir nežinomumas. Neabejotinai pastarasis momentas išlieka sąlyginiu, nes dauguma kuriančių gan išsamiai savo kūrybą pristato virtualioje erdvėje. Tai – jauni, ambicingi autoriai, jau turintys aiškius kūrybos principus, ryškėjančias autorines raiškas, nors dar ir stokojantys patirties profesionalaus meno erdvėje. Naujų ir perspektyvių autorių pristatymas vis dar išlieka mažai pažiniu reiškiniu. Čia svarbiausias – intrigos momentas, stimuliuojantis dar neįgytų patirčių dirgikliais.
Šiais metais projektas KITI praplėtė savo geografiją ir tarp Klaipėdos fotografų, kurių beveik trečdalis šiuo metu reziduoja užsienyje (L. Venckevičiūtė – Londone, J. Lohde – JAV, N. Urentcevas – Sankt Peterburge), pristato šiauliečio M. Juro kūrybinius eksperimentus. Būtent šio autoriaus darbai galėtų pretenduoti į seno/naujo sąvoką, kuri pastaraisiais metais sėkmingai plėtojama ne tik Lietuvos, bet ir pasaulinėje fotografijoje. M. Juras patenka į tų autorių kategoriją, kuriems kūrybinis procesas yra lygiavertis, ar net svarbesnis už baigtinį rezultatą. Pristatydamas daugiau nei prieš pusantro šimto metų išrastą fotografijos kūrimo technologiją – ambrotipiją, autorius prieštarauja šiandieninei fotografijos, kaip vaizdo tiražavimo priemonės, sąvokai. Ambrotipijos metu sukuriamas tik vienas atvaizdas, pozityvas. Archaiška technologija fiksuojami vaizdai užkoduoja savyje siurrealaus, fantasmagoriško vaizdinio įspūdį. O žinojimas, jog toks atvaizdas yra vienintelis daro jį unikaliu ir vertingu jau savaime, pernelyg nesigilinant į kitus vertinimo kriterijus. Tai – savotiška spekuliacija, kuriai savanoriškai atsiduoda ne tik fotografas, bet ir jo kūrinių suvokėjas.
Daugiau – ČIA>
VIENOFOTO 
Parašykite komentarą