K. Donelaičio ilgesio žemė pagal fotografą A. Valiaugą

by

Picture 26

Taigi nors fotografijose užfiksuotas dabarties gyvenimas, apie jas reikia kalbėti nebūties žodžiais. Tai, kas yra, tik nurodo į tai, ko nėra. Tikriausiai todėl knygos įžanginiame žodyje Valiauga užsimena apie „stalkerio zoną“ – teritoriją, kurioje „apima nerimas, iš prigimties atpažįstamas iš saulėlydžio medžių viršūnėse, pavasario žalumos, vasarvidžio kvapų, rudens klampynės vieškely, baltos žiemos tylos…“ Nerimas įsikuria plyšyje tarp materialinių dabarties gyvenimo apraiškų ir krašto praeities prisiminimų, tarp to, ką matome, ir to, ką žinome. Tai dabarties gyvybę pūdinantis mirties pažadas, kurį čia matome atvirkščiai, atbuliniu laiku. Šitoje vietoje būti baisu, bet įtraukia dabarties liūne tykantys istorijos akivarai.

Visą A.Narušytės tekstą skaityk ČIA>

Žymos: ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: