Archive for 2014 balandžio

Game Boy

balandžio 30, 2014

05_Game Boy

Tėvas stebisi ir stebi, kaip jo sūnus nuolatos neatitraukiamai žaidžia elektroninius žaidimus… Progreso grimasos… Fonas vis kinta, o berniuko rankose – nuolat tas pats žaisliukas…

Daugiau vaizdų – Alex Harris svetainėje – ČIA>

Beprotybės tema fotografijoje

balandžio 24, 2014

Diane Arbus. Be pavadinimo. 1970-71

Bandymai užfiksuoti beprotybę fotografijose prasidėjo nepraėjus nė dešimtmečiui nuo kalotipijos proceso išradimo. Britų psichiatras ir fotografas Hugh Welchas Diamondas 1848–1858 metais fotografavo savo pacientes, tiksliau, jų fizionomijas, nes tikėjo, kad psichikos sutrikimus, jų formas, konkrečias ligas gali atskleisti veido išraiška. Tokių diagnostinių eksperimentų, apie kurių realius rezultatus nėra jokių žinių, dabar daryti, žinoma, neverta. Kur kas įdomiau ieškoti stebėtojo santykio su beprotybės atvaizdu, su alternatyviomis teritorijomis, į kurias žengiama pasitelkus saugų atsiribojimo aktą, stebėtojo vaidmenį.

Daugiau skaityk ČIA> 

Ieva Meilutė-Svinkūnienė. Keista (mano) fotografijos istorija

balandžio 9, 2014

Picture 2

Bandžiau prisiminti, kada paskutinį kartą prie fotografijos užsibuvau itin ilgai. Prieš metus „Tate Modern” galerijoje Londone mačiau Simon Baker kuruotą Williamo Kleino ir Daido Moriyamos fotografijų parodą. Kleino kūrybą žinojau visai neblogai, Moriyamos – itin fragmentiškai. Didesniu meistru įprastai laikomas Kleinas ir jo kūrybos dalis parodoje buvo išties įdomi, puikiai išeksponuota.

Įžengusi į D. Moriyamos parodos dalį nuščiuvau. Dabar nebepamenu kone nė vieno konkretaus darbo, nei kokiu principu buvo sudaryta ekspozicija. Atsimenu tik savotišką transą, nepaliaujamą nuostabą ne tiek dėl nuotraukų vizualikos, kiek dėl jų sukeliamo jausmo. Be kelių ikoninių Moriyamos kadrų, teatsimenu vieną konkrečią fotografiją. Nežinau, kiek laiko prie jos prastovėjau. Keista, tačiau prieš pradedant rašyti šį tekstą nesinorėjo atsiversti knygos ir dar kartą į ją pažvelgti. Aš ją prisimenu. Nežinau, kiek tiksliai, bet man būtent tiek jos ir užtenka.

Objektas visiškai banalus: medis stipriai sningant. Atsimenu tą siluetą, tą atmosferos tirštumą ir šviesą nuo blykstės. Bet kuo labiau stengiuosi fotografiją detaliai atgaminti savo atmintyje, tuo labiau dvejoju. O gal tai buvo vyšnia su krintančiais žiedlapiais? Ar šiaip medis, bet ne sningant, o stipriai lyjant? Gal aplink tebuvo muselių spiečius? Imu svarstyti, ar tik ji man nepradeda lietis su vaizdais iš Romualdo Rakausko „Žydėjimo” ciklo arba Gintaro Zinkevičiaus poliptiku (gal triptiku?) su šermukšniu (atrodo).

 

Visas tekstas – ČIA>