Archive for the ‘fotografijos istorija’ Category

Beprotybės tema fotografijoje

balandžio 24, 2014

Diane Arbus. Be pavadinimo. 1970-71

Bandymai užfiksuoti beprotybę fotografijose prasidėjo nepraėjus nė dešimtmečiui nuo kalotipijos proceso išradimo. Britų psichiatras ir fotografas Hugh Welchas Diamondas 1848–1858 metais fotografavo savo pacientes, tiksliau, jų fizionomijas, nes tikėjo, kad psichikos sutrikimus, jų formas, konkrečias ligas gali atskleisti veido išraiška. Tokių diagnostinių eksperimentų, apie kurių realius rezultatus nėra jokių žinių, dabar daryti, žinoma, neverta. Kur kas įdomiau ieškoti stebėtojo santykio su beprotybės atvaizdu, su alternatyviomis teritorijomis, į kurias žengiama pasitelkus saugų atsiribojimo aktą, stebėtojo vaidmenį.

Daugiau skaityk ČIA> 

Arno Fisher fotografija Kauno fotografijos galerijoje

kovo 6, 2014

Nuo kovo 14 d. Goethe’s institutas Lietuvoje ir Kauno fotografijos galerija

kviečia į parodą „Arno Fischer. Fotografija“, kuri pateiks vieno reikšmingiausių

XX a. antrosios pusės Vokietijos fotografų ir fotografijos mokytojo Arno

Fischerio (1927-2011) kūrybos apžvalgą.

Paroda Kauno fotografijos galerijoje bus atidaryta kovo 14 d. 17.30 val. ir

veiks iki balandžio 25 d. Arno Fischerio kūrybos retrospektyvą atidaryme

pristatys jos kuratorius, menotyrininkas Matthias Flügge. Kovo 15 d. jis

ves seminarą Vytauto Didžiojo universiteto studentams, kuriame išsamiau

supažindins su Arno Fischerio kūryba, o taip pat pasidalins savo patirtimi

kuruojant dideles parodas.

Arno Fischeris laikomas vienu reikšmingiausių XX a. antrosios pusės

fotografų. Jo nuotraukos ir pedagoginė veikla Leipcige, Berlyne ir Dortmunde

turėjo lemiamos įtakos trims fotografų kartoms – ir ne tik Vokietijos rytuose.

A. Fischeris gimė 1927 m. Berlyno darbininkų rajone Vedinge spaustuvininko

šeimoje. Baigęs staliaus modeliuotojo mokslus, 1948 m. jis pradėjo studijuoti

Berlyne skulptūrą, o 1950 m., po ankstesnių pavienių bandymų, vėl ėmė

fotografuoti. Lemtingą įspūdį jam paliko 1955 m. paroda „Family of Man“,

kuria Edwardas Steichenas siekė įrodyti žmogiškąjį fotografijos potencialą ir

kreipėsi į žmonių bendruomenę, gyvenančią šiame „katastrofų šimtmetyje“.

Pirmasis Arno Fischerio darbas, kuris žvelgiant iš istorinės perspektyvos

atrodo vis svarbesnis, buvo kuriamas 1954–1960 m. Tai nuotraukų

ciklas „Situacija Berlyne“, kuriame užfiksuotos socialinės, kultūrinės ir politinės

į keturis sektorius padalyto miesto ypatybės. 1961 m. iškilus Berlyno sienai

VDR kultūros institucijų biurokratai uždraudė leisti šį fotografijų albumą, nors

apie jį ir buvo skelbta. Ankstyvosios A. Fischerio Berlyno fotografijos – tai

išties įtaigūs ir unikalūs dokumentai, bylojantys apie miestą, paženklintą

Antrojo pasaulinio karo žaizdų, Šaltojo karo metų įtampos ir isterijos. Šios

nuotraukos – pirmasis parodos akcentas.

1962 m. Arno Fischeris pradėjo bendradarbiauti su Rytų Vokietijos kultūros

ir madų žurnalu „Sibylle“, aplink kurį buvo susibūrusi grupelė geriausių

fotografų ir žurnalistų. Jų pastangomis šiam leidiniui dažnai pavykdavo

išvengti visuotinio ideologinio monotoniškumo. A. Fischerio mados fotografijos

atskleidžia teorinę VDR kultūros sampratą. Mada šiam menininkui – ne

keistų dizainerio įgeidžių išraiška, o gyvenimo kultūros atspindys, tai estetinis

kasdienybės apipavidalinimas, nepaisantis klasinių ribų. Tad šios nuotraukos

– ankstyvieji iki mūsų dienų gyvuojančios mados fotografijos pavyzdžiai,

kuriuose atsigręžiama į „gatvės fotografijos“ išraiškos priemones, atsisakius

studijoje rengiamų fotosesijų. Parodoje galima išvysti rinktines tokio pobūdžio

fotografijas.

Toliau parodos lankytojams pristatomi gausios Arno Fischerio portretinės

kūrybos pavyzdžiai. Ankstyvosios jo nuotraukos, darytos pokario Berlyne,

daugiausia skirtos kultūros įvykiams, pirmiausia, kinui, muzikai ir teatrui.

Vėliau menininkas nepraleisdavo progos fotografuoti užsienio žvaigždes, su

kuriomis jam pavykdavo susitikti. Tarp jų – Marlene Dietrich, Juliette Gréco,

Jehudis Menuhinas, taip pat daugybė aktorių ir šokėjų, režisierių ir menininkų,

kurių vardai šiandien jau ne taip gerai žinomi. Lygiai taip pat kruopščiai ir

atidžiai jis fotografuodavo ir nepažįstamus žmones, kuriuos laikė ne mažiau

įdomiais ir vertais fotografuoti. Šiose portretinėse nuotraukose ypač išryškėja

tai, kad Arno Fischerio kūrybos ištakos slypi figūrinėje skulptūroje. Šioms

fotografijoms būdingas ir begalinis paprastumas, ir šaltakraujis ramumas,

jos tarsi skulptūriškai įamžina anapus objektyvo atsidūrusio žmogaus

kvintesenciją.Kaip fotografas Arno Fischeris daug keliavo – ir po VDR, ir

po užsienį. Todėl ketvirtasis mūsų parodos skirsnis vadinasi „Kelyje“. Čia

pristatomos VDR, Rytų bloko šalyse, Indijoje ir Afrikoje darytos nuotraukos.

Tai labai empatiškos scenos, bylojančios apie milžinišką menininko

talentą stebėti. Laikui nepavaldų šių fotografijų poveikį lemia ne „dėkingas

momentas“, o už jų slypinti istorija. „Jei autobusų stotelėje fotografuoju

autobuso laukiantį vyrą, nuotraukoje turi matytis šis tas daugiau nei vien

žmogus, laukiantis autobuso“, – rašo fotografas. Tai visos jo kūrybos kredo.

1978 ir 1984 m. Arno Fischeris dukart lankėsi Niujorke. 150 ten darytų

nuotraukų buvo išspausdintos tik 1988 m. knygoje „Niujorko vaizdai“, kuriai

tekstą parašė Heineris Mülleris. Šiose nuotraukose net ir šiandien stulbina

tai, kaip intensyviai ir atidžiai menininkas stebi žmones ir situacijas šiame

svetimame ir kartu patraukliame mieste. Parodoje galima išvysti ir keletą

vintažinių tokių nuotraukų atspaudų.

Paskutinis parodos skirsnis apima Arno Fischerio „Polaroid“ nuotraukas,

kurios darytos jo sode. 1978 m. menininkas kartu su savo žmona fotografe

Sibylle Bergemann įsigijo naujakurio sodybą Granzės miestelio pakraštyje į

šiaurę nuo Berlyno. Tais pat metais jis paėmė į rankas momentinį fotoaparatą

ir pradėjo savo sode fotografuoti natiurmortus bei aplinkos fragmentus.

Šios unikalios ir nepakartojamos nuotraukos, kuriose užfiksuotas koks nors

labai asmeniškas objektas, perteikia menininko kūrybos esmę ir savotišką

jos santrauką. Sulig kiekvienais metais Arno Fischeris praleisdavo sode vis

daugiau laiko, jam tai buvo užburta trumpalaikio prieglobsčio vieta. „Sodo“

ciklas, nutrūkęs tik 2008 m., kai buvo sustabdyta „Polaroid“ fotojuostų

gamyba, apima trijų dešimtmečių fotografijas, kurias menininkas pats

suskirstė į grupes. Chronologinės sąsajos čia nebeliko – atrodo, kad visi trys

dešimtmečiai susiliejo į vieną fotografavimo akimirką, taip įgaudami tam tikrą

trukmę.

Parodą pristato Vokietijos užsienio ryšių institutas (ifa).

Parodą Lietuvoje organizuoja Goethe’s institutas ir Kauno fotografijos galerija.

Partneris: Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultetas.

Parodos vieta: Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2, Kaunas

Parodos atidarymas: 2014 m. kovo 14 d. 17.30 val.

Paroda veiks iki 2014 m. balandžio 25 d.

Galerijos darbo laikas: II-V 11-18 val., VI-VII 12-17 val.

Įėjimas nemokamas

Nuo entuziazmo iki mu­zie­jaus – vie­nas žings­nis

kovo 29, 2013

foto_muz_d

Fotografijos muziejus Šiauliuose… Po ilgos rekonstrukcijos jau šiemet turi atverti duris lankytojams. Kaip buvo kuriama jo kolekcija:

Ir da­bar fo­tog­ra­fui prieš akis iš­ky­la už sta­lą di­des­nė tris­pal­vė ka­me­ra. Nu­po­li­ruo­ta… Se­na, se­na apa­ra­tū­ra. Kai­na – 10 tūks­tan­čių rub­lių! Iš kur to­kius pi­ni­gus paim­ti?!

A. Di­lys at­si­dūs­ta: iki šiol nie­kur to­kios ka­me­ros ne­ma­tęs. Ir jos li­ki­mo ne­ži­no. Grei­čiau­siai bus at­si­dū­ru­si pri­va­čio­je ko­lek­ci­jo­je.

Eks­po­na­tų paieš­kos marš­ru­tai driek­da­vo­si įvai­riau­sio­mis kryp­ti­mis. Nes­kai­čiuo­ta lai­ko, ki­lo­met­rų. A. Di­lys pri­si­me­na: iš Mask­vos ry­te sė­do lėk­tu­van, nu­skri­do į Lvo­vą, va­ka­re grį­žo. Sėk­min­ga ke­lio­nė: Lvo­ve ras­tas fo­to­mė­gė­jas, ku­ris tu­rė­jo daug se­nų daik­tų, ku­riuos vė­liau at­ve­žė į mu­zie­jų.

„Do­mė­jau­si, laks­čiau, – di­rek­to­ria­vi­mo me­tus pri­si­me­na A. Di­lys. – Rei­kė­jo sa­ve par­duo­ti: ieš­ko­ti, skam­bin­ti, ra­šy­ti. Kiek­vie­ną die­ną – kas nors nau­jo, gra­žaus. Ir ne vi­sai. Dar­bas iki nu­griu­vi­mo. Fa­na­tiš­kai. Nes, sė­dint ka­bi­ne­te, nie­ko ne­bus“.

Iki šiol A. Di­lio se­no­jo bu­to ad­re­su, ku­rio jau de­šimt me­tų ne­bė­ra, iš Ja­po­ni­jos atei­na laiš­kai su pa­ro­dų ka­ta­lo­gais.

Ar su­skai­čiuo­tų mu­zie­jaus įkvė­pė­jas, įkū­rė­jas ir puo­se­lė­to­jas, kiek eks­po­na­tų mu­zie­jui do­va­no­jo pa­ts?

A. Di­lys nu­mo­ja ran­ka: nie­kas ne­sus­kai­čiuos. Neį­ma­no­ma. Dė­lio­ja: per 60 tūks­tan­čių at­vi­ru­kų, su­rink­tų su sū­nu­mi Rai­mon­du. 45 tūks­tan­čiai ne­ga­ty­vų. O kur dar me­džia­ga iš pa­ro­dų. Vis­ką su­dė­jus ir apie 200 tūks­tan­čių vie­ne­tų su­si­da­ry­tų.

Visas tekstas – ČIA>

Jis slepiasi kažkur atvaizdo gilumoje…

gegužės 25, 2012

Jis slepiasi kažkur atvaizdo gilumoje. Fotografinis atvaizdas pradeda egzistuoti man tada, kai nujaučiu jo buvimą ten. Kai įtariu, kad jis yra patalpintas į atvaizdą sąmoningai, dirbtinai,  kad jis yra akcentuojamas ir ekshibicionistiškai išstatomas, kad jis siekia užpildyti visą atvaizdo plotą ir žūtbūt atkreipti mano dėmesį į save, atvaizdas tampa dalimi to beribio atvaizdų srauto, kuriame kiekvienas atvaizdas niekuo nesiskiria nuo bet kurio kito, ir kuriame nei vienas atvaizdas man nerūpi.

Nereikėtų suprasti nuorodos į lavoną tiesmukai. Nors šias mintis inspiravo pirmiausia nematomas plikai žmogaus akiai, bet įmanomas įžiūrėti daug kartų padidintoje nuotraukoje negyvas kūnas iš Michelangelo Antonionio filmo „Padidinimas“ („Blow-Up“), mano tekste jis veikia kaip metaforiška figūra, kaip fantomas. Tai – realybė anapus fotografinio atvaizdo, kažkas, kas niekada jam iki galo nepriklauso ir niekada nepasirodo akivaizdžia forma, bet persmelkia visą atvaizdą savo nematomu buvimu.

Senuose mėgėjiškuose Heloviną švenčiančių amerikiečių portretuose, surinktuose knygoje Haunted Air, nėra jokių tikrų numirėlių. Iš pirmo žvilgsnio šios nuotraukos atrodo nekaltai šmaikščios. Tačiau po šiuo nekaltumu slepiasi sunkiai paaiškinamas šiurpulys. Jį sukelia būtent tas su kaukių bjaurumu disonuojantis lengvabūdiškumas, kaukės ar kostiumo suteikiamas žaismingas anonimiškumas, pramogos forma į normalumo erdvę įrašytas nemalonus, šmėkliškas, nepadorus turinys. „Kauke, kas tu?“. Kauke šiuo atveju yra vieną kartą per metus į paviršių iškeliama atvirkštinė šio normalumo pusė, visa tai, kas „įprastu metu“ neturi vietos šio nekalto pasaulio paviršiuje – pavyzdžiui, juodaodžio (vergo) figūra, mirtis, išsigimimas. To pasaulio nebėra, jis pats tapo numirėliu; niekas nebedaro tokių nuotraukų. Mes galime atpažinti šias formas tūkstančiuose šiandien jaunų fotografų sukuriamų „šokiruojančių“, „transgresyvių“, „lynčiškų“ atvaizdų, tačiau šiuo atveju tai tėra tyčinis, kruopščiai suplanuotas bjaurumas, keistumas ar vaiduokliškumas. Atvaizdas yra išsunkiamas jo kūrėjo dar prieš būdamas sukurtas.

 Visas tekstas – ČIA>

Mirė Skirmantas Valiulis…

sausio 29, 2011

Kino, fotografijos ir televizijos kritiko S.Valiulio mirtis yra neatitaisoma netektis Lietuvos fotografijai, teigia Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Jonas Staselis.

„Tai neatitaisoma netektis Lietuvos fotografijai. Tai buvo žmogus, kurio širdis degė fotografija ir kuris rūpinosi, puoselėjo ir linkėjo tik gero. Jis norėjo, kad visa tai, kas yra daroma, eitų į priekį, vystytųsi ir būtų žinoma ne tik Lietuvoje“, – BNS penktadienį teigė J.Staselis.

Lietuvos kiną sunku įsivaizduoti be penktadienį mirusio Skirmanto Valiulio, sako kino kritikė Živilė Pipinytė.

„Man dabar sunku įsivaizduoti lietuvių kiną be S.Valiulio. Jis nuolat domėjosi, nuolat skatino jaunus žmones ir visada buvo labai geranoriškai nusiteikęs“, – BNS sakė kino kritikė.

„Visa tai, ką jis parašė, yra lietuvių kino, fotografijos istorijos metraštis“, – kalbėjo Ž.Pipinytė.

Velionis bus pašarvotas šeštadienį, sausio 29 d. nuo 12 val. Šv.Jonų bažnyčios koplyčioje (Šv.Jono g. 12). Karstas išnešamas sekmadienį, sausio 30 d. 14 val. Bus laidojamas Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.

Daugiau apie šį legendinį žmogų – ČIA>

Fotografijos pionierius E.Meibridžas – žmogus, kuris sutrupino akimirką

liepos 8, 2010

Fotografijos ir ankstyvojo kino pradininku vadinamas legendinis britų fotografas Edvardas Meibridžas (Eadweard Muybridge) (1830-1904) lieka gyvas net ir praėjus daugiau nei šimtmečiui po jo mirties – Vašingtone (JAV) iki liepos 18 dienos vyks jo darbų paroda. Ekspoziciją pavadinimu „Saulės dievas: Edvardas Meibridžas permainų laikais“ („Helios: Eadweard Muybridge in a Time of Change“ – angl.) galima pamatyti „Corcoran Gallery of Art“ meno galerijoje.

Parodoje demonstruojama, kaip E.Meibridžui pavyko eiti koja kojon su industrializacijos, mechanizacijos ir kitais radikaliais procesais, kurie vyko Didžiojoje Britanijoje XIX a. pabaigoje. Ekspozicijos pabaigoje galima išvysti ir garsiąsias žirgo fotografijas, kurias fotografas padarė hipodrome Kalife. Jose užfiksuoti žirgo judesiai kas kelias sekundės akimirkas. Nors šiomis dienomis toks fotografavimas atrodo absoliučiai normalus reiškinys, anuomet žirgo vardu Okcidentas (Occident) judesius nufotografavęs E.Meibridžas sukėlė tikrą revoliuciją. Neretai jo gebėjimas skaldyti laiką ir fiksuoti kiekvieną judančio objekto krustelėjimą lyginamas su atominės bombos sukūrimu – esą toks pat reikšmingas buvo ir garsiojo fotografo atradimas.

Britas gimė Edvardo Džeimso Mageridžo (Edward James Muggeridge) vardu mažame miestelyje netoli Londono. 1855-aisiais jis persikėlė į San Franciską (JAV), kur gana sėkmingai plėtojo prekybos knygomis verslą. 1860-aisiais jis gavo sunkią galvos traumą, po kurios grįžo į Angliją. Tuo metu šalyje augo susidomėjimas fotografija, tad ir E.Mageridžas ėmėsi fotoaparato. Išmokęs fotografuoti jis grįžo į San Franciską ir ėmė dirbti fotografu. Radęs turtingų ir įtakingų draugų, jis ir pats nesunkiai prasiskynė kelią į grietinėlę. Dar labiau išgarsėti jam padėjo 1874-aisiais įvykdyta žmogžudystė. Iki šiol plačiai žinoma jo ištarta frazė, kurią išgirdo jo žmonos meilužis prieš mirtingąjį šūvį: „Labas vakaras, majore. Mano vardas yra Meibridžas, o tai yra atsakymas į laišką, kurį nusiuntėte mano žmonai“.

Iškart po išteisinimo – laimėti bylą padėjo teismui priminta galvos trauma – jis oficialiai pasikeitė vardą bei pavardę ir tapo Edvardu Meibridžu (Eadweard Muybridge). Savo vizitinėse kortelėse jis, remdamasis graikų mitologija, pats save vadindavęs „saulės dievu“ („Helios“ – angl.). Tai yra tiesioginė aliuzija į tai, kad E.Meibridžas vienas pirmųjų Amerikoje ėmė fotografuoti ne patalpose, bet lauke, šviečiant saulei.

Šis fotografas suteikė naują prasmę žodžiui „fotomenininkas“. Jo darbai buvo ne tik meniški, bet ir turėjo nuotraukų scenarijus atitinkančius pavadinimus. Vienas garsiausių to periodo jo darbų yra „Nustebintas kertėjas“ („The Astonished Woodchopper“ – angl.), kurioje pavaizduotas milžinišką sekvoją nukirsti bandantis vyras. E.Meibridžas iš konkurentų išsiskyrė ir tuo, kad pirmasis pradėjo naudoti specialiuosius efektus – tyčia spausdindavo tamsesnes nuotraukas, kad atrodytų, jog yra ryškinamos naktį, arba pridėdavo peizažui debesų iš kito negatyvo. Taigi, jis buvo ne tik mokslininkas ir išradėjas, kuo jį laiko daugelis, bet ir gabus fotomenininkas.

Nors E.Meibridžas išgarsėjo kaip landšaftus ir gamtą mėgęs fotografuoti menininkas, jis buvo dar ir fotožurnalistas. 1873-aisiais JAV kariuomenės vadovybė nusamdė jį daryti fotoreportažus Šiaurės Kalifornijoje, kur vyko susirėmimai tarp Modoko indėnų ir JAV vyriausybinių pajėgų. Šios nuotraukos buvo gausiai publikuojamos ano meto spaudoje. Vėliau vyriausybė jam buvo suteikusi teisę fotografuoti ypatingus, dažnai sukarintus objektus – pavyzdžiui, JAV monetų kalyklos statybas.

Laikotarpyje tarp 1883 ir 1886 metų E.Meibridžas dirbo Pensilvanijos universitete ir vietiniame zoologijos sode. Per tuos metus jis padarė apie 100 tūkstančių kadrų – daugiausia fotografavo gyvūnus ir nuogus žmones, fiksuodamas jų judesius ir tobulindamas savo fotografavimo techniką. 1894-aisiais E.Meibridžas grįžo į gimtąjį Kingstono miestelį Anglijoje. Ten jis išleido dar dvi populiariomis tapusias fotografijos knygas. 1904-aisiais jis mirė savo pusseserės namuose, kuriuose ir praleido paskutinius gyvenimo metus.

Parodoje Vašingtone galima išvysti ir E.Meibridžo sukonstruoto vadinamojo „zoopraksiskopo“ („zoopraxiscope“ – angl.) egzempliorių. Kol nebuvo sukurtas vaizdo atkūrimo grotuvas, kuriame buvo naudojama filmavimo juosta, buvo naudojamas šis E.Meibridžo sukurtas aparatas. Jo pagalba nuotraukos buvo kaitaliojamos tokiu greičiu, jog atrodydavo, kad objektas juda.

Toliau skaityk ČIA>

Paryžius (1 dalis)

balandžio 30, 2010

Įsiveržus Ejafjadlajokudlio uginkalniui, buvau Paryžiuje. Vienu metu atrodė, jog grįžti visai neteks “…dulkių debesis amžinai užklojo kelius į gimtinę ir meninkai liko gyventi Paryžiuje…”, bet  esu Lietuvoje ir susitiksim pamokose, o jus vis dar galite  pristatyti užduotį “Foto pasakojimas”.  Tuo tarpu pasidalinsiu tuo, ką mačiau Paryžiuje, mieste dar neatsitiktinai vadinamu muziejų miestu.

Yves Saint Laurent

Į Yves Saint Laurent retrospektyvą nusidriekusi pusantros valandos eilė, prancūzų dizainerio kūrybos ir biografijos prisiminti žmonės plūsta kiekvieną dieną. Vyresnio amžiaus paryžietėms YSL retrospektyva  –  svarbi jų gyvenimo dalis, juk YSL kūrė beveik šimtmetį. Jis pritaikė ir išpopuliarino kelnes, švarką, smokingą ir kitus vyriškus rūbus moterims. Pažiūrėkite 1992 dokumentiką apie YSL.

1/6 1992 metų dokumentikos apie YSL (anglų kalba)

Video kadrai iš parodos ir daugiau

Šalia YSL Petit Palais vyksta “Eloge du negatif”.  Čia pristatoma pirmųjų fotografijų ant popieriaus 1846-1862 Italijoje paroda. Fotografiniai negatyviai šioje parodoje atrodo kaip fotografinis atvaizdo rezultatas, o ne kaip tarpinė nuotraukos būsena. Galite apsilankyti parodoje žiūrėdami video esantį žemiau (prancūzų kalba).

Popierinis negatyvas

Kadrai iš parodos

Jeu de Paum aplankiau Lisette Model parodą, pilną XX pradžios amžiaus miestų (New York ir Nicos) praeivių, aktorių ir muzikantų veidų.  Pagal profesiją Model buvo muzikantė, fotografės karjerą pradėjo baigus muzikos mokslus. Jos nuotraukose daugiausia miesto gyventojų portretų kiek kreivokų, karikatūriškų, visada judesyje.  Atvežiau knygutę apie ją, klasėje galėsite pasižiūrėti.

Lisette Model fotografijos

IZIS arba Izraelis Bidermanas lietuvių kilmės forografas (gimė Marijampolėje). Dėl tuometinės krizės Lietuvoje (kaip ir visoje Europoje) atvyko į Paryžių ir fiksavo XX amžiaus pradžios miesto gyvenimą, bet visai kitaip nei Model, labiau romantiškai, humanistiškai, jo nuotraukose dokumentiškai užfiksuoti besibučiuojantys įsimylėjeliai, egzotiški cirko atlikėjai, karuselės, valkatos, žvejai…Izis fotografijos skaitomos kartu su poezija (Jacques Prevert).

Izis fotografijos

Čia galite aplankyti virtualią Izis parodą lietuvių kalba

….ir pavartykite knygą.

Paryžiuje pavydėtinas kultūros intensyvumas, tai tik nedidelė dalis meno parodų, kurias spejau aplankyti. Bus daugiau…

Ambrotipas. Pačiupinėsime istoriją per paskaitas :)

kovo 24, 2010
Ambrotipas

Ambrotipas

Kaip ir žadėjau, šios savaitės pamokose (ketvirtadienį ir penktadienį) galėsime pačiupinėtį ambrotipą. Atsinešiu du portretukus – vieną matysime taip, kaip jis buvo matomas beveik pries 150 metų, o kitas bus išardytas – kad galėtume pamatyti, kaip ši technologija atrodo “iš vidaus”. Ambrotipas – tai vaizdas ant stikliuko, kuris yra negatyvinis. Fotografija nespalvota, tačiau portretų skruostai parausvinti ranka. Kad portretas būtų pozityvinis, stikliukas dedamas ant juodai lakuotos skardelės. Visa tai ir pamatysime. Ši technologioja klestėjo Amerikoje (JAV) maždaug 1850 – 1865 metais. Iš ten ir pavyko gauti šituos juvelyriškus portretukus. Ambrotipai buvo pigesni nei dagerotipai, todėl taip išpopuliarėjo tuo metu ir išstūmė dagerotipus. Daugiau skaityk ČIA>

P.S. tiems, kas reikėjo Kodak juostelių po 3.60 lt , atsineškit pinigus į pamoką – surinksim, perduosim.

Fotoaparatas + teptukas = ?

kovo 19, 2010

Pamenate piktorializmo nuotaikas fotografijos istorijoje? Kai fotografai stengėsi padaryti nuotrauką taip, kad ji būtų panaši į tapybą. Neryškus vaizdas, potėpių mėgdžiojimas, autoriaus  parašas nuotraukos kampe ir kiti dalykai. Žiūrėk ČIA>

Vėliau buvo ir atvirkščiai konstruojamų krypčių ir kūrybinių technologijų – pvz. fotorealizmas tapyboje. Žiūrėk ČIA>

O kas dabar? Piktorializmas reinkarnuojasi į naujas formas, autoriai iškeičia teptuką į fotoaparatą arba atvirkščiai – dirba teptuku ir bando mus apgauti vaizdais :) Pirmas įspūdis gali būti apgaulingas… Kas tai – fotografija ar tapyba? Bandoma tai pavadinti paintrealizmu.

Žiūrėk atidžiai:

http://alexameade.com/

ir ČIA>

Ketvirtadienis – su Sarah Moon ir Bressonu!!!!!!!

kovo 3, 2010

Ketvirtadienį visos grupės susitinkame įprastu laiku, tik 18 val. ateinanti grupė kartu su visais visais visais kitų grupių fotografais keliauja i Nacionalinę galeriją, nes ten:

Nacionalinė dailės galerija tęsia dokumentinių menininkų portretų pristatymo programą ir,  bendradarbiaudama su Prancūzų kultūros centru Vilniuje,  pristato XX ir XXI a. Prancūzijos menininkus. Penkiuose kino vakaruose bus galima susipažinti su keliais svarbiais šiuolaikinio meno pasaulio veikėjais: Henri Cartier-Bressonu, Danielu Burenu, Anette Messager, Christianu Boltansky, Sophie Calle ir Orlan.

Kovo 4 d., 18 val. „Henri Cartier-Bresson – klaustukas” (pranc. „Henri Cartier-Bresson, point d’interrogation”). Režisierė Sarah Moon. 38 min., 1994 m.

Programą pradės žymios madų fotografės ir kino režisierės Sarah Moon sukurtas nespalvotos juostos filmas apie legendinį fotografą Henri Cartier-Bressoną (1908-2004). H. Cartier-Bressonas ne tik išgarsėjo kaip modernios fotožurnalistikos pradininkas, „lemiamo momento” fotografas, bet taip pat piešė, tapė, o ankstyvuoju savo gyvenimo periodu kūrė filmus.  Jis daug keliavo, fotoreportažuose užfiksavo daugelį svarbių istorinių momentų: Paryžiaus išvadavimą, paskutines Mahatma Gandhi gyvenimo minutes, tapo komunistų pergalės Kinijoje liudininku. Jo  sukurti portretai tapo kanoniniais didžiųjų XX a. asmenybių: Sartre‘o, Faulknerio, Camus, – atvaizdais. H. Cartier-Bressonas su kolegomis 1947 m. įsteigė vieną žymiausių fotografijos agentūrų „Magnum”.

Beje, Sarah Moon – ne mažiau įdomi už Bressoną persona. Vienoje iš dokumetinio BBC serialo “Genius of Photografy” serijoje matysime apie ją įdomų fragmentą (dirbančią su laaaabai senomis, bet labai įdomiomis fotografijos technologijomis). Vieną filmą apie Bressoną jau matėme, įdomu kaip mato fotografą fotografas – galėsime pamatyti Bressoną jau kito režisieriaus akimis.

Apie Sarą Moon – ČIA>

ir čia: