Archive for the ‘Fotografai, menininkai’ Category

Iki gegužės 18 d. – G.Trimako paroda Kauno fotografijos galerijoje

gegužės 5, 2014

Gintautas_Trimakas_Be_pavadinimo

Reflektuodamas (ne rekonstruodamas) gilų kultūrinį palikimą, surandu ir pasisavinu tai, kas kūrybiniame kelyje kyla klausimo pavidalu. Parodoje pristatysiu jau surastus ir naujus, dar neviešintus atsakymus. 

Daugiau paie parpdą – ČIA>

Game Boy

balandžio 30, 2014

05_Game Boy

Tėvas stebisi ir stebi, kaip jo sūnus nuolatos neatitraukiamai žaidžia elektroninius žaidimus… Progreso grimasos… Fonas vis kinta, o berniuko rankose – nuolat tas pats žaisliukas…

Daugiau vaizdų – Alex Harris svetainėje – ČIA>

Beprotybės tema fotografijoje

balandžio 24, 2014

Diane Arbus. Be pavadinimo. 1970-71

Bandymai užfiksuoti beprotybę fotografijose prasidėjo nepraėjus nė dešimtmečiui nuo kalotipijos proceso išradimo. Britų psichiatras ir fotografas Hugh Welchas Diamondas 1848–1858 metais fotografavo savo pacientes, tiksliau, jų fizionomijas, nes tikėjo, kad psichikos sutrikimus, jų formas, konkrečias ligas gali atskleisti veido išraiška. Tokių diagnostinių eksperimentų, apie kurių realius rezultatus nėra jokių žinių, dabar daryti, žinoma, neverta. Kur kas įdomiau ieškoti stebėtojo santykio su beprotybės atvaizdu, su alternatyviomis teritorijomis, į kurias žengiama pasitelkus saugų atsiribojimo aktą, stebėtojo vaidmenį.

Daugiau skaityk ČIA> 

Ieva Meilutė-Svinkūnienė. Keista (mano) fotografijos istorija

balandžio 9, 2014

Picture 2

Bandžiau prisiminti, kada paskutinį kartą prie fotografijos užsibuvau itin ilgai. Prieš metus „Tate Modern” galerijoje Londone mačiau Simon Baker kuruotą Williamo Kleino ir Daido Moriyamos fotografijų parodą. Kleino kūrybą žinojau visai neblogai, Moriyamos – itin fragmentiškai. Didesniu meistru įprastai laikomas Kleinas ir jo kūrybos dalis parodoje buvo išties įdomi, puikiai išeksponuota.

Įžengusi į D. Moriyamos parodos dalį nuščiuvau. Dabar nebepamenu kone nė vieno konkretaus darbo, nei kokiu principu buvo sudaryta ekspozicija. Atsimenu tik savotišką transą, nepaliaujamą nuostabą ne tiek dėl nuotraukų vizualikos, kiek dėl jų sukeliamo jausmo. Be kelių ikoninių Moriyamos kadrų, teatsimenu vieną konkrečią fotografiją. Nežinau, kiek laiko prie jos prastovėjau. Keista, tačiau prieš pradedant rašyti šį tekstą nesinorėjo atsiversti knygos ir dar kartą į ją pažvelgti. Aš ją prisimenu. Nežinau, kiek tiksliai, bet man būtent tiek jos ir užtenka.

Objektas visiškai banalus: medis stipriai sningant. Atsimenu tą siluetą, tą atmosferos tirštumą ir šviesą nuo blykstės. Bet kuo labiau stengiuosi fotografiją detaliai atgaminti savo atmintyje, tuo labiau dvejoju. O gal tai buvo vyšnia su krintančiais žiedlapiais? Ar šiaip medis, bet ne sningant, o stipriai lyjant? Gal aplink tebuvo muselių spiečius? Imu svarstyti, ar tik ji man nepradeda lietis su vaizdais iš Romualdo Rakausko „Žydėjimo” ciklo arba Gintaro Zinkevičiaus poliptiku (gal triptiku?) su šermukšniu (atrodo).

 

Visas tekstas – ČIA>

Fotografė Barbara Klemm: fotografuodamas žmones turi peržengti barjerus…

vasario 26, 2014

Picture 38

Dažniausiai impulsą man duoda žmonės. Kartais, nors niekas jų taip nesustatė, gatvėje jie išsirikiuoja kaip teatro scenoje. Kad tai užfiksuotum, turi veikti labai greitai. Deja, fotografuodamas niekada nebūsi toks greitas, kaip žiūrėdamas. Fotografuodamas žmones turi peržengti barjerus – darydamas portretus visada kažkiek įsibrauni į kito asmeninę erdvę, o fotografuojami asmenys nežino, kur bus panaudoti jų atvaizdai. Dėl to nuolat bijai, kad žmonės piktinsis – jie turi tokią teisę. Antra vertus, turi įveikti šią baimę. Aš veikiu arba greitai, arba labai draugiškai. Galima kalbėtis akimis, ir aš dažnai gaunu sutikimą užmegzdama akių kontaktą. Keliavau daugybėje šalių, kurių kalbomis nemokėjau pasakyti nė žodžio, o prastos kalbos žinios trukdo ir fotografuojant. Laimei, dažniausiai keliaudavau su mūsų korespondentais arba redaktoriais, kurie pasirūpindavo mano reikalais ir už mane pasikalbėdavo. Vis dėlto fotografuojant visada svarbu rasti ir savo kelią.

Visas tekstas apie fotografę  – ČIA>

Apie mados fotografiją ir ERWINO BLUMENFELDO parodą Paryžiuje

sausio 25, 2014
Picture 12
Šiuolaikinis mados pasaulis neatsiejamas nuo vizualinių jos reprezentacijų. Mados fotografija fiksuoja besikeičiančias tendencijas ir stilių, įamžina aukštosios mados dizainerių kūriniais vilkinčias Holivudo garsenybes, panardina į fantazijų pasaulį, akina ir vilioja. Fotografija padarė madą neatsiejama šiuolaikinės populiariosios kultūros dalimi, masiniu fenomenu, pravėrusiu ekskliuzyvinio mados pasaulio duris visiems, kurie to pageidauja.
Mados fotografija gimė XX a. pradžioje Paryžiuje, kaip ir pati „aukštoji mada“. Pirmosioms mados fotografijoms pozuodavo dizainerių ir siuvėjų žmonos, draugės ir mūzos ar aukštajai visuomenei priklausančios damos. Vėliau jas pakeitė aktorės ir galiausiai profesionalios manekenės. Pirmuoju profesionaliu mados fotografu laikomas prancūzas Adolfas de Meyeris. Jo 1913-aisiais amerikietiškame „Vogue“ žurnale išspausdinta nuotrauka, kuriai pozavo milijonieriaus Vanderbilto duktė Gertrude, padėjo pamatus profesionaliai mados fotografijai ir įkūnijo pagrindinius jos kanonus. Tiesi ir savimi pasitikinti panelės Vanderbilt figūra, kuriai teatrališko išraiškingumo suteikia ant klubo padėta ranka, žvelgia tiesiai į fotoaparato blykstę. Juodame nuotraukos fone išryškėja balta jos suknelė, išsiuvinėta juodais augaliniais motyvais[1].
Nuo to laiko mados fotografija vystėsi, keitėsi ir suklestėjo, tapdama neatsiejama mados ir žiniasklaidos pasaulių dalimi. Vis dėlto jos koncepcija išlieka sudėtinga ir nevienareikšmė, ir kritiškai nusiteikusių tokios fotografijos atžvilgiu netrūksta. Mados fotografija dažnai laikoma nevisaverčiu meninės fotografijos žanru.
Daugiau skaityk ČIA>

Romantiškojo portreto šiluma

sausio 17, 2014

Picture 113

Dar baigusi mokyklą, Elena Šumilova mokėsi tapybos bei eskizavimo, todėl tobula kadro kompozicija ir suvokimas apie vizualųjį meną pasitarnavo fotografuojant savo vaikus.

Fotografuodama Elena labiausiai mėgsta naudotis natūraliu apšvietimu – tiek lauke, tiek patalpose. „Man patinka fotografuoti, kai objektas būna paskendęs rūke, apšviestas lauko žibintų ar žvakių.

Daugiau skaityk ir žiūrėk ČIA>

Dainius Ščiuka: „Nuo ko pradėti? Juokinga, reikia imti ir daryti”

sausio 14, 2014

Įdomus interviu su jaunu fotografu, kurį verta pasiskaityti kiekvienam, mėgstančiam fotografuoti.

_SCI6825a11s_2.preview

Fototechnika yra prieinama visiems. Ir manau, kad kiekvienas gali išmokti kokybiškai fotografuoti. Tačiau išmokti skaityti fotografijas ir matyti jose daugiau, nei technines savybes, yra sudėtingiau. Šiuo metu yra daugiau dėmesio kreipiama į tai, ką nori pasakyti sukurdamas tam tikrą projektą ar fotografiją. Filtras yra būtinas, nes išpopuliarėjusi fotografija tarp visų menkina jos vardą, na, žinoma, menkina jos vardą ne tarp žmonių, kurie susiję su medijomis ar menais. Bet tarp įprasto žiūrovo, ar netgi kliento: „Kam samdyti fotografą, jei galiu nusipirkti fotokamerą ir pats išmokti ja naudotis?“.

Galbūt todėl man fotografija šiuo metu asocijuojasi su išbaigtumu, tobulumu. Visas pokalbis – ČIA>

Peizažo maestro – Ansel Adams

sausio 3, 2014

Monumentalu. Didinga. Dieviška. Tokiais ir panašiais epitetais Anselio Adamso (1902-1984) fotografijose pamatytus vaizdus apibūdina žiūrovai. Nuo vaikystės artimą ryšį su gimtosios Kalifornijos gamta jautęs fotomenininkas kaip niekas kitas sugebėjo perteikti jos taurumą ir ramią didybę. Gal todėl jo darbus sunku supainioti su kitų gamtos fotografų nuotraukomis? Gal todėl tiek jam būnant gyvam, tiek po jo mirties 1984-aisiais jokiam kitam fotografui nepavyko taip virtuoziškai ir su tokia meile įamžinti vakarinės JAV pakrantės gamtos grožio? Gal todėl A.Adamsas laikomas mylimiausiu Amerikos menininku ir net tautos herojumi? Galbūt. Tačiau prie jo reputacijos neabejotinai prisidėjo ne tik lengvai atpažįstamos fotografijos, bet ir kova – visą gyvenimą trukęs mūšis už jo taip mylėtos gamtos išsaugojimą.

Visą http://www.bernardinai.lt paskelbtą tekstą apie fotografą skaityk ČIA>

Apie fotografo V.Luckaus fenomeną

gruodžio 29, 2013
Picture 12
Menotyrininkė Agnė Narušytė dalijasi savo mintimis apie Luckaus kūrybą “7  meno dienų” savaitraštyje.
“Vitas Luckus man visada buvo neišspręstas klausimas. Kai susidomėjau fotografija, jis jau buvo miręs (1987). Tai, ką apie jį girdėjau, skambėjo kaip prieštaravimų raizginys. Jis buvo maištininkas Lietuvos fotografijos mokykloje. Jis buvo beprotis, iš kurio galėjai tikėtis bet ko. Nužudė jo kūrybą sukritikavusį žurnalistą ir iššoko pro langą. Jis buvo pranašas, konceptualistas, pralenkęs savo laiką. Jis buvo apsėstas didybės manijos. Mėgo pasirodyti – vietoj šuns mieste vedžiodavosi liūtą. Jis lėbavo be ribų. Buvo nuskriaustasis, jo neįleisdavo į parodas. Jį persekiojo KGB – grįžęs namo, iš telefono ragelio išimdavo „blakes“ ir keikdavosi tiesiai saugumui į ausį. Jis buvo fotografijos genijus. Tai ne kartą girdėjau iš užsieniečių – Luckaus legenda atviliodavo juos į Lietuvą. O čia fotografai apie jį atsiliepdavo santūriau. Dažnai – nutildami per pusę sakinio. Ir aišku kodėl: jo atmintis kraujuoja. Iš arti geriau matėsi jo gyvenimo kiaurymės.
Seniai žinojau, kad Luckus buvo rakštis LTSR fotografijos meno draugijai, nes jo išsišokimai galėjo sugadinti santykius su okupacine valdžia, kurios valioje buvo viską sunaikinti. Kaip atsitiko Modriui Tenisonui – jam pakako pamatyti degantį Romą Kalantą, ir pantomimos teatras buvo uždarytas. Tačiau tik dabar išgirdau, kad net humanistinės fotografijos patetikos nekentusi jaunoji karta negarbstė Luckaus, nors su juo ir bendravo. Jiems buvo įdomūs jo eksperimentai, bet estetiniai sprendimai atrodė abejotini, ypač – per daug atviras simbolizmas. Taigi Luckus buvo nuolat apsuptas draugų, bet vienišas, netinkamas nei vieniems, nei kitiems. Belieka pasiskolinti Jurijaus Dobriakovo raktą į šią asmenybę: „Luckus yra kone klasikinis „nereikalingas“, nepatogus žmogus, ateinantis dar iš rusų literatūros klasikos. Jis ir iš savęs, ir iš kitų nori per daug, net ir nieko nereikalaudamas. Jis yra iš esmės žmogus be „savo“ laiko ir erdvės.“
Visas tekstas – ČIA>
Taip pat verta pasiskaityti kitos menotyrininkės – Aistės Paulinos Virbickaitės tekstą apie šį fotografą – ČIA>
Primenu, NDG iki vasario mėnesio veikia šio fotografo paroda. Daugiau apie ją – ČIA>