Posts Tagged ‘kinas’

ŠARŪNO BARTO filmų seansai JMVMC

sausio 18, 2010

ŠARŪNO BARTO filmų seansai Filmų seansai prasidės kiekvieną dieną 13:00 ir 16:00 val. ·

PRAĖJUSIOS DIENOS ATMINIMUI (1990m.) – sausio 20 – 22 d.

· TRYS DIENOS (1991m.) – sausio 23 – 27 d.

· KORIDORIUS (1995m.) – sausio 28 – 30 d.

· MŪSŲ NEDAUG (1996m.) – vasario 2 – 4 d.

· NAMAI (1997m.) vasario 5 – 9 d.

· LAISVĖ (2000 m.) vasario 10 – 13 d.

· SEPTYNI NEMATOMI ŽMONĖS (2005m.) – vasario 16 – 20 d.

Taip pat žiūrovai galės susipažinti su Š. Barto naujausio filmo EUROAZIJOS ABORIGENAS ištraukomis.

informacija iš JMVMC puslapio

Reklama

Kinomaratonas kinomanams

liepos 1, 2009

drive_in_voting

Kino istorijos ciklas „52 savaitės. Kino maratonas“

Sostinės žiūrovams pristatomi kino filmai, stipriausiai įtakoję kino kalbą, jo evoliuciją. Kiekvienas filmas, ar trumpametražių filmų programa dedikuojama svarbiam kino raidos etapui.

Programą projektui sudarė „Anthology Film Archieves“ (JAV), Jonas Mekas, kino kritikas Robert Haller, kino kritikas, Prinstono universiteto kino istorijos fakulteto dekanas P. Adams Sitney. Renginyje dalyvaus kviestiniai svečiai, kurie skaitys paskaitas, pristatys žiūrovams filmus ir programas.

Filmų atrankos tikslas – atskleisti esminius pokyčius kino, kaip vizualiojo meno, kalboje, išraiškos priemonėse. Programa atspindės įvairius techninius atradimus (tokius, kaip garso, spalvos, montažo, specialiųjų efektų ir kt. atsiradimas, televizijos, naujų technologijų, politikos įtaka), naujų meno krypčių (ekspresionizmas, siurrealizmas, dada, naujoji banga ir kt.) sąveiką su kino menu, įvairių žanrų, stilių ir technikų atsiradimą. Nebus pamiršti ir marginaliniai reiškiniai, tokie, kaip propagandinis kinas, lettrizmas, grynieji formos eksperimentai. Pasaulyje ne kartą buvo mėginama sudaryti įvairius geriausių filmų šimtukus, penkiasdešimtukus ir t.t, tačiau šis projektas pirmą kartą išsamiai atspindės kino kalbos raidą, apims įvairias, kartais net viena kitai prieštaraujančias kryptis ir žanrus, nuo brolių Liumjerų ir Vladislavo Starevičiaus iki „apokaliptinio“ kino ir Džeimso Bondo, nuo „film noir“ ir vesterno iki serialo ir miuziklo, nuo klasikos iki avangardo…

Visa programa ir daugiau tekstų – http://kinoistorija.lt/

cinema

JOHN MENICK filmų paroda

spalio 10, 2008

JOHN MENICK

2008 10 10 – 2008 10 30 
Tulips & Roses, Gaono g. 10, Vilnius 
Atidarymas ir susitikimas su menininku: 2008 10 10 – 19:00   

Tulips & Roses galerija džiaugiasi pristatydama John Menick filmų parodą. 

Klausimai John Menick 

Tavo darbus sunku kategorizuoti. Tu kuri filmus, kurie vienu ar kitu būdu naudoja kitus filmus (ar pačią kinematografiją) kaip medžiagą. Tu esi žiūrovas, kuris tampa įsiveržėliu – kuris gyvena abejose ekrano pusėse tuo pat metu. Arba galbūt tu esi pražuvęs detektyvas? Ar esi skaitęs J. L. Borgeso novelę “Mirtis ir kompasas“? 

Man tikriausiai bus sunku kalbėti apie Borgesą, nes jau daug metų nesu skaitęs jo darbų. Nemanau, kad jis mane smarkiai įtakojo. Aš labai mėgstu jo darbus, bet yra skirtumas tarp žavėjimosi ir įtakos. Vis dėlto, jaučiu, kad Borgesas tam tikra prasme įtakojo visus menininkus bei rašytojus, netgi muilo operų scenarijų kūrėjus ir bibliotekų architektus. Teisingai sakoma, kad jis kažkokiu būdu iš anksto numatė ir įkūnijo mūsų laikmetį. Ir padarė tai būdamas sąlyginėje kultūrinėje periferijoje. Jis buvo vienišas bibliotekininkas Buenos Airėse, tačiau ateitį nuspėjo geriau nei mokslinės fantastikos rašytojai, gaunantys informaciją iš NASA. Nesu tikras, kaip jam tai pavyko. Tikriausiai tai parodo, kad platus apsiskaitymas gali kompensuoti patirčių neturėjimą. Tai jau skamba borgesiškai. Vienas dalykas, kuris mane visuomet domino Borgeso kūryboje, tai jo gebėjimas rašyti istorijas lyg iš skaitytojo pozicijos. Stipriausi jo kūriniai yra paraliteratūriniai – esė, fiktyvios recenzijos bei istorinės apybraižos. Mano kuriami video darbai nėra apie knygas, o apie filmus, kinomaniją. Mano video darbai gimsta iš tam tikros kinomanijos formos. Tai lyg kino kritika, atliekama kitomis priemonėmis. Gal dėl to tu mane ir pavadinai “žiūrovu, kuris tampa įsiveržėliu“. Manau, kad žiūrovas nėra pasyvus informacijos gavėjas. Žiūrovai nuolatos transformuoja tai, ką mato, į savo medžiagą. Tačiau net ir ši mintis neišsemia žiūrovo-autoriaus santykių sudėtingumo. Jei taip būtų, aš tikriausiai užsiimčiau kuo nors kitu. 
(Beje, Borgesas kurį laiką dirbo kino apžvalgininku. Jis parašė labai juokingą “King Kongo“ recenziją. Borgesas nekentė šio filmo. Susirask šią recenziją, jei gali. Jis tikriausiai yra vienintelis žmogus, nekentęs “King Kongo“.)

Kas yra McGuffin? 

Štai tiesmukas ir pedantiškas atsakymas: McGuffin yra tam tikras objektas filme, apie kurį visi kalba ir kurio visi geidžia, tačiau kuris egzistuoja vien tam, kad skatintų veiksmą. Filmuose apie šnipus klasikinisMcGuffin pavyzdys yra “slaptieji dokumentai“. Šį terminą išrado Hitchcockas. 
Manau, šį klausimą užduodi todėl, kad dingęs žmogus mano filme “Disappearance“ yra tam tikras McGuffin, tačiau iš tiesų jis turi kitą tikslą. Nesu naratyvinio siužeto rašytojas, todėl neturiu jokio reikalo skatinti veiksmą. Man McGuffin yra produktyvus blaškymasis. Blaškytis moku tikrai gerai – turiu realizuoti projektą A, tačiau galiausiai jo vengdamas realizuoju projektą B. Tai ganėtinai panašus procesas. Prasmės kūrimas tampa didžiuliu lankstu. Tačiau dėl kažkokios keistos priežasties man reikalinga ši kelionė. 

Ar pastebėjai tą žmogų, kuris visą dieną tave sekiojo prieš kelias dienas? 

Įdomu, kiek žmonių nustebtų sužinoję, kad yra sekami. Didžioji dalis mūsų internetinių pervedimų yra archyvuojami, informacija surenkama. Mūsų kreditų istorijos, bent jau Jungtinėse Valstijose, mus apibrėžia. Didelė dalis didmiesčių yra padengta viešomis ir privačiomis stebėjimo kameromis. Keisčiausia yra tai, kad mes puikiausiai jaučiamės stebimi. Mes linkę dalintis savo gyvenimais dėl tam tikrų dalykų, pavyzdžiui, saugumo arba nemokamo siuntų pristatymo. Nemanau, jog daug žmonių vengia Google naršyklės todėl, kad ji seka visas mūsų užklausas. Taip pat niekas nesirengia atsikratyti kreditinių kortelių. Tad kodėl nebūti sekamam visą dieną? Tai daug asmeniškiau nei tiesiog personalinių duomenų rinkimas. Tai beveik pamalonina. 

Ar būtina sudaužyti laikrodį tam, kad patirtum laiką? 

Nustojau nešioti laikrodį prieš beveik dešimt metų. Neatmenu, kada tiksliai, bet atsimenu kodėl: pastebėjau, kad nuolatos žiūriu į laikrodį važiuodamas metro ir rūpinuosi, kada pasieksiu kelionės tikslą. Tai buvo absurdiška. Juk negalėjau judėti greičiau už traukinį. Tai kam reikalingas laikrodis? Tai tik nerimą kurianti mašina. Tada jį ir išmečiau. Tuo metu dirbau kontoroje, tad prieš mane būdavo bent du ar trys laikrodžiai. Kelis laikrodžius turėjau namuose. Nuo jų nepabėgsi. Tai kam dar nešioti laikrodį ant rankos? 
Juokingiausia tai, kad esu neįtikėtinai punktualus – netgi be laikrodžio. Nemanau, jog laikrodžiai turi kažką bendro su laiko patirtimi. Jie yra tiesiog disciplinavimo įrenginiai. Kurį laiką panešiojęs laikrodį sunkiai begali nuo jo pabėgti. Bijau, kad norint atsikratyti šio siaubingo šeimininko reikia kur kas daugiau, nei vien jį sudaužyti. 

Aš bandžiau patyrinėti tariamą faktą, kad Nietzsche naudojo spausdinimo mašinėlę rašydamas paskutinius savo darbus. Pasirodo, sesė nupirko jam Malling-Hansen rašymo kamuolį 1882-aisiais metais. Nietzsche naudojo šią keistą mašiną (kuri man primena žmogaus smegenis) užsimerkęs, nes buvo jau beveik aklas. Niekas nežino kodėl, tačiau jis niekuomet nebuvo iki galo patenkintas šiuo aparatu. Galbūt todėl, kad mašinėlė spausdino tik didžiosiomis raidėmis, galbūt todėl, kad ji buvo ergonomiškai nepatogi. Sakoma, kad Nietzsche kartą rašė draugui: “Mūsų rašymo įranga iš dalies formuoja mūsų mintis“. Įdomu, ar šią mintį jis užrašė ranka. Blogoji reikalo dalis yra ta, jog nebežinau, koks yra mano klausimas tau… 

Man patinka gandas apie Nietzsche filme “Hearsay“, nes kartais rašytojai yra skirstomi į tuos, kurie rašo ranka (Dickensas, Proustas) ir tuos, kurie spausdina mašinėlėmis (Burroughs, Gaddis). Tai idiotiškas žaidimas, nes beveik neįmanoma šitaip klasifikuoti rašytojų, tačiau, manau, niekas neįsivaizduotų Nietzsches barškinančio puslapius mašinėle. 
Aš, kaip ir beveik visi mes, spausdinu kompiuteriu. Beveik nerašau ranka. Mano rašysena siaubinga. Kartais svarstau, jog turėčiau ją tobulinti – tarsi sugrįžti į pradinę mokyklą. Esu girdėjęs apie žmones, kurie panorėję gali pakeisti savo rašyseną. Jie tiesiog ima ir vieną dieną nusprendžia, kad rašys kitaip. Arba galbūt ima rašyti kita ranka. Tokie žmonės mane žavi. Norėčiau taip sugebėti. Manau, kad tie žmonės tiki, kad rašysenos pakeitimas pakeis ir jų mąstyseną. Tai tarsi tikėti, kad šypsojimasis gali padaryti mus laimingais. Taip pat tai primena tuos kriminologus, kurie tikėjo, kad 
galima atpažinti žmogų iš jo rašysenos. Regis, rašymas ranka yra mirštanti technologija. Ji nebereikalinga niekam, išskyrus pasirašyti čekius. 

— 
John Menick yra gimęs 1976 metais, šiuo metu gyvena ir dirba Brukline, Niujorke. Menininkas yra dalyvavęs personalinėse bei grupinėse parodose La Maison Rouge, Palais de Tokyo Paryžiuje, New Museum, Artist’s Space Niujorke, Argos centre Briuselyje bei kitur. 

http://blog.johnmenick.com/

_

Šeštadienį Deimanto Narkevičiaus filmai Tulips & Roses

spalio 1, 2008

Foto! › Edit — WordPress

Energy Lithuania, 2000

2008 10 04: Deimanto Narkevičiaus filmai Tulips & Roses 12:00 – 24:00
Pokalbis su menininku – 18:00

Tulips & Roses galerija kviečia į Deimanto Narkevičiaus filmų peržiūrą. Visą šeštadienį – nuo vidurdienio iki vidurnakčio – galerijoje bus rodomi menininko kūriniai, o 18h vyks susitikimas su Deimantu, kurio metu jis papasakos apie savo darbus ir atsakys į lankytojų klausimus.

Peržiūros metu bus rodomi šie filmai:

Europa 54° 54’ – 25° 19’

Lietuvos Energija

Scena

Genties išnykimas

Kartą XX amžiuje

Aplankant Soliarį
(nuoroda į Ugnės Gudelytės filmo recenziją)

Sekmadieni Deimanto filmai rodomi Skalvijoje 17:00 / 81 min.

“Istorija“
(1998, 7 min.)

Tai filmas–prisiminimas, tai istorija apie tai, kai asmenis ir įvykius norime matyti idealizuotai.

“Gyvenimo vaidmuo“
(2003, 17 min.)

Pagrindinis filmo herojus Peter Watkins (1965 m. apdovanotas “Oskaru“ už metų dokumentinį filmą), kuris dalinasi mintimis apie dokumentinį kiną.

„Galva“
(2007, 12 min.)

Filmas sukurtas vien iš archyvinių kadrų, perteikiančių kūrybinę atmosferą ir politinę svarbą kuriant didžiausią portretinę skulptūrą pasaulyje.

„Nesprogusios bombos poveikis“  premjera
(2008, 16 min.)

Filme atkuriamas raketos su branduoliniu užtaisu R-12 paleidimas iš dabartinės Lietuvos teritorijos, paleidimas, kuris buvo planuotas, tačiau neįvyko.

„Kaimietis“
(2002, 19 min.)

Filmas skiriamas moderniam tautiniam epui – nepriklausomybei.


Daugiau apie Deimanto Narkevičiaus filmus anglų kalba

taip pat  čia

Bei Hans Urlich Obrist interview su Deimantu Narkevičiumi

“PhOto’ Sessions“ vakarai

rugsėjo 16, 2008

In Focus kviečia

Rugsėjo 19 – 20 (18:00 – 03:00)
Galerijos “Kairė-Dešinė“ kiemas, Latako g. 3, Vilnius

DJs:

Zion Explorers DJs

Papildoma informacija:

Fotografijos, kino ir gyvos muzikos platforma, kurioje: filmai apie fotografiją, foto darbų peržiūros, muzika ir diskusijos. Veiks mini „savitarnos“ foto ateljė, kur kiekvienas galės nusifotografuoti pasirinkęs atributus ir dekoracijas. Ant info sofos bus galima sėdėti ir vartyti knygas bei albumus apie fotomeną.

Programa:
Penktadienis:
18.oo – War Photographer (2001) rež. Christian Frei
19.30 – Trumpa Foto darbų peržiūra
20.00 – Kolekcionierė (2008) rež. Kristina Buožytė
22.00 – Ilga Foto darbų peržiūra (Zion Explorers DJs, laisvos diskusijos, judesiai)

Šeštadienis:
18.00 – Blowup (1966) rež. Michelangelo Antonioni
20.00 – Trumpa Foto darbų peržiūra
20.3o – Žmogus su kino kamera (1929) rež. Dziga Vertov
22.00 – Foto darbų peržiūra non stop (Zion Explorers DJs, laisvos diskusijos, judesiai)

Pokalbiai apie meną. Vaizduotės erdvė tarp kino ir baltojo kubo. Kovo 12d., trečiadienis

kovo 7, 2008

illusion.gif

Pokalbiai Šiuolaikinio meno centro kavinėje, kuriuose dalyvauja patys įvairiausi kultūros kūrėjai – nuo architektų ir kinematografininkų iki naktinių klubų teoretikų – siūlo puikią progą padiskutuoti apie šiuolaikinę kultūrą, kurioje veikia dabarties menas.

2008 m. kovo 12 d., trečiadienį, 18:00

Vaizduotės erdvė tarp kino ir baltojo kubo: Britų kino institute įsteigtas naujas šiuolaikinio judančio vaizdo parodų centras

Pirmasis 2008 m. kavinės pokalbis susijęs su šiuo metu ŠMC veikiančia paroda Dekoderis: III-ioji Contour videomeno bienalė (Mechelenas, Belgija, 2007). Elisabetta Fabrizi kalbės apie eksperimentinio kino ir videomeno santykį, „ekrano“ menų (angl. screen-based art) eksponavimo galimybes ir Britų kino instituto naujojo ekspozicijų centro veiklą. Šis pokalbis aktualus vietos kontekste, nes įsijungia į Lietuvos žiniasklaidoje ir meno pasaulyje užvirusią diskusiją apie neseniai Vilniuje įsteigtą vizualinių menų centrą, kurio pagrindą sudaro išskirtinė kino kūrėjo Jono Meko judančių vaizdų kolekcija. Be to, šiuo metu atliekama galimybių studija dėl Guggenheimo ir Rusijos valstybinio Ermitažo muziejaus bendro projekto Lietuvoje ir Jono Meko centro integracijos į šią didžiulę instituciją.

Elisabeta Fabrizi yra naujo ekspozicijų centro Britų kino institute parodų direktorė. Fabrizi studijavo meno istoriją ir kiną Bolonijos universitete Italijoje. 1998 m. universitetą ji baigė su pagyrimu, o Fabrizi baigiamasis darbas tyrinėjo vaizduojamųjų menų įtaką Sergejaus Paradžanovo kino darbuose. Studijuodama Fabrizi surengė keletą parodų bei kino projektų, dirbo meno srities žurnaliste. 1998 m. ji persikėlė į Londoną, kur Karališkajame meno koledže tęsė vaizduojamojo meno ir kino sąsajų tyrimus bei įgijo Šiuolaikino meno kuratorės magistro laipsnį. Prieš pradėdama vadovauti Britų kino instituto parodų centrui, Fabrizi dirbo Baltic Centre for Contemporary Art ir Milton Keynes galerijoje.

END

Rasti “avių žudikių“ negatyvai

vasario 4, 2008

juoda avis is kino juostos pozityvo

Primenu, kad avys žudikės laukia :)  Jau greitai – pirmieji darbai – eksperimentai.

 Jei dar neturi tau skirto kino juostos su garso kreive gabalėlio, griebk ir daryk su juo kažką, prisimindamas “ready made“ strategijas.

Ką pavyks padaryti, atidžiau pasižiūrėsime ir aptarsime vasario 18 ir 21 d.

Gal kas žinote istoriją, kaip filmo negatyvai atsidūrė baloje prie mokyklos?