Kaip ir visada – linkime visiems rasti savo temą, savo technologiją ir nuosekliai gilintis į ją. Štai žiūrime keletą Editos ir Ko darbų. Edita naudoja juostinį fotoaparatą. Sykį išfotografavusi juostelę, išima ir deda ją dar sykį, tada fotografuoja dar kartą. Ši kolekcija – atsitiktinių vaizdų rinkinys. Ateityje lauksime Editos darbų, kuriuose dviguba ekspozicija bus apgalvota – t.y. antro ir pirmo eksponavimo kompozicijos bus specialiai sugalvotos dvigubam eksponavimui. Čia matote mažus paveikslėlius. Spragtelėję pele, galite atsidaryti didesnį kiekvienos fotografijos variantą.
Lomografija aktyviai šiuo metu siūlo naudotis šia technologija (ČIA>) . Bet būdama beveik ištikima antilomografiste (nes lomo strategijos man primena greito maisto restorano strategijas) , siūlau kiekvienam fotografuojančiam atidžiau pagalvoti – ką, kaip ir kodėl fotografuoja. Čia šitie sakiniai skirti ne Editai! Ir laukiame jos sekančio etapo darbų.
Žymos: double exposure, dviguba ekspozicija, Edita Lasauskaite, lomo, lomografija
VIENOFOTO 
2 balandžio, 2010 7:05 am |
Hm, tai kad iš pačios pačiausios esmės lomografija nei pro kur negali būti “greito maisto restorano strategija“. Greito maisto restorano strategija yra skaitmena- shoot, watch, delete, shoot, watch, delete….Skaitmena net ir yra vartotojiškos, viską iki dviejų mygtukų paspaudimo paprastinančios kultūros kūrinys. Iš dviejų tūkstančių atsitiktinių kadrų trys bus geri, o jei juostininkas padaro 3 gerus iš 36 kadrų,m? :)
taip, dėl dvigubos ekspozicijos ir jos panaudojimo iš esmės sutikti galima. Geriausia kai ji naudojama tikslingai, turint mintį, bet atsitiktinumas fotografijoje irgi yra labai svarbus dalykas. Čia jau požiūrio į fotografiją reikalas…
6 balandžio, 2010 11:00 am |
ir lomografija, ir skaitmeninė ir analoginė ir visa kita fotografija gali būti pigus ir greitas maistas akims (fotografavimas kaip sportas – irgi gyvas žanras:) . Turiu omeny tai,kad svarbu idėja. Pirma galvoji, o tada fotografuoji – štai tada bet kokia technika tampa prasminga. O lomografijos principas “negalvok, fotografuok“ – tikrai vertas diskusijos – kame čia gėris to fotografavimo be galvojimo. Tarsi galvoje tik akys svarbios. Ir negelbėja čia lomografijos išsisukinėjimas fraze, kuri kiek pamenu, po tų taisyklių, (kurių tarpe ir mačiau tą “negalvok, fotografuok“) sako : “nesilaikyk šitų taisyklių“. Galų gale dažniausiai tokios lomografiškai sportinės akcijos ir baigiasi dekoratyviomis fototapetų sienomis – nesvarbu, kur jos būtų – parodoje ar internetinėje erdvėje. Gal verta prisiminti fotodizaino kategoriją?
Dėl mygtuko paspaudimo , neva nuvertinančio fotografiją, irgi galima ginčytis. Pvz. tikrai ne visi šiuo metu įdomiausi tapytojai patys trinasi iš mineralų dažus. Įdėtas į kūryba fizinio darbo ir sunaudoto laiko kiekis tikrai nėra prasmingo rezultato garantas.
11 balandžio, 2010 10:45 am |
Edita, super vaizdai, aciu!